Įžanga

Istorikai pasaulio istoriją skirto į “iki katastrofos” ir “po katastrofos”. Dauguma žmonių pasaulio istorijos neskirsto niekaip, nes ja visiškai nesidomi. Tik žino, jog tie, kurie sukėlė katastrofą – blogi, o tie kurie žmoniją ištempė ir pražūties – turėtų būti geri. Turėtų būti, nes taip patys sako, o šiaip jau to gerumo nelabai matosi.

Katastrofa – branduolinis (trečias pasaulinis) karas, kuris tą menką dalį žmonijos, sugebėjusios užsitikrinti vietą bunkeriuose, pralaikė po žeme apie šimtą metų. Trys karo dienos ir šimtmetis bunkeryje. Kaip žmogiška… Tačiau žmoniją ir praktiškai visą gyvastį nuo žemės paviršiaus nušlavęs karas nesibaigė net po amžiaus praleisto bunkeriuose. Trečios kartos JAV ir Europos Sąjungos valdžios palikuonys pratęsė ir užbaigė savo senelių darbą – galutinai išnaikino Rusiją. Apžvelgiant situaciją, gerai tik tiek, kad ne vien tie lunatikai išliko gyvi. Dar geriau, kad tie lunatikai nebe valdžioje. Labai gerai, kad valdžioje tie kurie gamina, o ne tie kurie griauna – korporacijos. Tokia oficiali korporacijų pozicija. Tokia oficiali didžiosios žmonių dalies pozicija, nes tik tokia pozicija gali užtikrinti bent kiek pakenčiamą gyvenimą.

Jei paklaustumėte istoriko, kiek žmonių katastrofos išvakarėse pasislėpė valstybiniuose, o kiek korporacijų bunkeriuose, tai sužinotumėte, jog santykis panašus. Konfliktas brendo ne vienerius metus, tad bunkeriais buvo aprūpinti visi svarbiausi galingiausių korporacijų darbuotojai. Gamybinės korporacijos sugebėjo išsaugoti ne tik dalį darbininkų su šeimomis, bet ir ištisus fabrikus. Tad istoriko požiūriu, korporacijos ir valstybės vienodai rūpinosi žmonijos išlikimu, tačiau skirtingai jos išnaikinimu (čia daugiau pasistengė valstybės). Dabar, kai žmonės vėl bando tapti tikrais planetos šeimininkais, korporacijos visiems priminė, kad katastrofą sukėlė valstybės. Priminė visiems ir sukūrė savo pasaulį. Pasaulį be politikos, pralamentų ir prezidentų. Pasaulį su verslu, valdybomis ir direktoriais. Pasaulį be piliečių, bet pasaulį su darbuotojais. Pasaulį, kur žmonija susitelkusi didžiuliuose megapoliuose stūksančiuose mažiausiai radiacijos pažeistose zonose.

Nežinia, koks būtų žmonijos likimas, jei motušė Gamta nebūtų dar kartą pasirūpinusi savo vaikais-parazitais. Pasibaigus branduolinei žiemai pasaulis skendėjo ekologiniuose griuvėsiuose (jei tas skurdžias ekologijos apraiškas galima vadinti griuvėsiais). Tačiau atitirpus vandenynams buvo atrastas naujas dangiškosios manos atitikmuo – nuo radiacijos mutavęs ir ištarpęs jūrų dumblis, storu sluoksniu padengęs jūras bei vandenynus. Iš dumblio gaminama didžioji dalis visų žmonijos vartojamų produktų – pradedant maistu ir baigiant degalais. Skoninėmis savybėmis tas daiktas (prieškatastrofinis žmogus maistu to pavadinti negalėtų) gal ir šlykštokas, tačiau turi visas žmogui reikiamas medžiagas. Automobiliai ir mechanizmai apskritai nesiskundžia, kad „važiuoja ant“ dumblių.

Vystėsi ir kitos, ne tik „dumblinės“ technologijos. Dabar Žemė – atšiauri planeta ir tik mokslo pažanga padeda žmogui išlikti. Korporacijos daug investuoja į mokslą ir naujas technologijas. Tai vienintelis žmonijos išlikimo garantas.

Yra įvairių programų, kai kurios kiek keistos ar net įtartinos. Viena iš plačiausių, didžiausių ir įdomiausių programų – ID implanto projektas. Kelių korporacijų aliansas N.A.T.O. (Network Access Technology Output Corp.) sukūrė projektą, kurio eigoje visiems žmonėms buvo įsodinti elektromagnetiniai implantai. Gana greitai šios programos nuostatos tapo įstatymu ir visi žmonės gavo savo ID implantus. Iš pradžių programa susilaukė šiokio tokio pasipriešinimo, tačiau gana greitai viskas nurimo. Ypač kai buvo išaiškinta, jog asmens privatumas nenukenčia. Asmens privatumo įstatymas byloja, jog norint prieiti prie asmeninių duomenų, reikia paties asmens leidimo (tačiau tai nė kiek netrukdo reklaminiams stendams kreiptis į tave vardu, kai eini pro šalį).

ID implantas buvo tik pradžia. Medicina ir kibernetika labai pasistūmėjo į priekį: įvairių paskirčių implantai, dirbtinės galūnės, įvairūs akseleratoriai ir kiti panašūs patobulinimai, tai tik pradžia. Žmonija vis sparčiau žengia kibernizacijos keliu, nes kibernizuotas žmogus yra iš ties pranašesnis už „švarų“.

Socialinė sistema taip pat patobulėjo ir pasikeitė. Daugiau nėra nerangios demokratijos, kvailų rinkimų ir neefektyvių valdininkų. Miestus valdo CEO, žmonės balsuoja tik profsąjungose ir per jas bendrauja su pasaulio valdžia – korporacijomis. Stabilumą ir saugumą užtikrina saugos tarnybos ir ID implantai. Pastarieji beje ir yra didžiausia bet kokių anarchistų, maištautojų ir tinginių problema. Be ID implanto žmogus negyvena – jį išlupus, duomenų bazė automatiškai fiksuoja žmogaus mirties datą. O vaikščioti po miesto centrą be ID – savižudybė, nes korporacijos (ypač apsaugos ir visuomeninės tvarkos palaikyme besispecializuojanti G.E.N.I.E.) veda aktyvią antireklamą prieš maištautojus atsisakančius ID implantų. Dažnai neapsiribojama vien antireklama. Vienintelė maištininkų išeitis – vadinamieji „ID dėžės“ – įrenginiai imituojantys smegenų veiklą. Į „ID dėžę“ patalpinamas implantas ir tokiu būdu duomenų bazės apgaunamos – jas pasiekia informacija, jog implantas vis dar yra galvoje. Tuo tarpu jo savininkas gali saugiai eiti pro visus ID implantus nuskaitančius įrenginius ir užsiimti... savo reikalais. Tačiau „ID dėžės“ – labai reta prekė, kuri apribojama ne tik menka pasiūla, bet ir galiojimo data – ne daugiau nei 50 metų.

„ID dėžės“ populiarios tarp nusikaltėlių, teroristų, maištininkų ir... vampyrų...

Kalbant apie vampyrus...

Vampyrų gyvenimas smarkiai pasikeitė per paskutiniuosius šimtmečius. Tačiau ne visai į tą pusę, į kurią norėtųsi. Po to, kai branduolinių sprogimų bangos sudrąskė ozono sluoksnį, naktinis gyvenimas tapo norma. O žemutiniuose dangoraižių lygiuose saulė ir taip niekada nepasirodo. Deja, šie, atrodytų dideli patogumai, neatsveria su kibernizacijos banga atėjusių nepatogumų. Žmonių rasė tobulėja. Technologinių stebuklų dėka žmonės tampa stirpesniais, greitesniais, naudoja vis naujesnius informacijos rinkimo ir skleidimo būdus. Blogiausia, kad šis, naujausių technologijų atneštas džiaugasmas vampyrams yra nepasiekiamas. Implantai neprigyja, o nesenai rinkoje pristatytas sintetinis kraujo pakaitalas, išnaikinęs kraujo bankus, visiškai netinka maistui. Gyvenimą apsunkina ir tai, jog smarkiai vystantis technologijoms, naujajame internete vis didesnė dalis informacijos koduojama tokia simbolika, kurios neįmanoma iššifruoti be implantų pagalbos.

Lyg visa to neužtektų, visa planeta tapo nuodingu savartynu, nežinomų virusų epidemijos kerta žmones lyg javus arba užnuodija jų kraują. Žmonija daug pasistūmėjo kibernetikoje, tačiau Žemė tapo labai pavojinga vieta. Dabar, norėdami išgyventi, vampyrai privalo rūpintis žmonemis – savo maisto šaltiniu, dar labiau negu bet kada. Tiesą sakant, dvi oponuojančios vampyrų korporacijos A.N.K.H. ir R.O.S.E., iki šiol ginčijasi, kieno pusėje buvo tas genijus, atradęs jūros dumblius kaip naująjį energijos ir maisto šaltinį.